Paskutinius 2 dešimtmečius tobulėjantys kompiuteriai ir mobilieji telefonai turėjo mums suteikti daugiau kūrybinės ir judėjimo laisvės, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė programinės įrangos progresas ir gudriai sukurti socialiniai tinklai bei kompiuteriniai žaidimai.
Kaip IT specialistą mane žavi ir socialinių tinklų, ir kompiuterinių žaidimų, ir kitų skaitmeninių pramogų technologijos, bet visai nežavi jų sukeliamas poveikis jaunų žmonių ir bendrai visuomenės sveikatai bei produktyvumui, kai vartojama per daug.
Tie skaitmeniniai pasauliai tikrai labai įdomūs ir įtraukiantys, bet jie buvo sukurti tokiais būti. Jie buvo optimizuoti išlaisvinti daug dopamino kiekvieno vartotojo smegenyse ir tokiu būdu grąžinti juos prie pakartotinio skaitmeninių produktų vartojimo vėl ir vėl.
Pasiimu nedidelį krepšį su užrašų sąsiuviniu ir žiūronais, šilčiau apsirengiu ir einu pasižvalgyti bei pasiklausyti žiemos garsų.
Žiemą tylu, todėl iš pradžių girdisi tik mano paties žingsniai sniege, paliekantys negilius pėdsakus. Tačiau netrukus prieinu ir ne savo pėdsakus. Vieni pėdsakai šernų, kiti stirnų. Atsargiai lendu susipynusiais pakrantės krūmynais ir nustembu aptikęs neseniai įspaustus didelius pėdsakus. Elnio lankytasi, greičiausiai tylią ir saugią naktį.
Tačiau už keliasdešimt metrų ant apsnigto upelio ledo kažką pastebiu. Pritraukiu ir išryškinu vaizdą žiūronais. Dabar jau aiškiai matau visai šviežiai nugraužtas į upelį pasvirusių krūmų šakas. Ant ledo pilna kamieno ir žievės skiedrų.
Kaitri vasaros saulė pakilo anksti ir prasiskverbė pro šviesių Dzūkijos pušynų medžių lajas žemyn iki pat samanų. Samanos braška ir skamba po kojomis, žengiančiomis upės link.
Čia pasitinka eglės, lazdynai ir paparčių kilimai. Galima užuosti vandenį jo dar nematant. Stebuklingas dalykas sausų pušynų glūdumoje rasti tekančią upę. Mažą, seklią, paslaptingą. Mažai kieno atrastą, dar mažiau kieno pažintą.
Šis pempės skrydžio momentas kviečia pasidalinti viena asmenine istorija, kuriai atėjo laikas būti papasakotai. Ši istorija apie pempės paslaptį.
Prieš 23 metus, 2000 metų balandžio paskutinėmis dienomis tėvai vežė mane automobiliu į VU Santaros klinikas. Man buvo 15 metų ir visos mano mintys sukosi tik apie paukščius, miško paslaptis ir mano būsimą ateitį Lietuvos bei pasaulio gamtoje, ją tyrinėjant kaip tikram ornitologui.
Aš aiškiai žinojau, kad noriu būti biologu, tačiau mano gyvenimo viziją temdė nauja realybė. Tėvai sulaukė skambučio, kuriuo buvo pranešta apie atsiradusį donorą. Viskas turėjo įvykti labai greitai, per kelias dienas.
Šį uoksą senos pušies kamiene pirmą kartą pamačiau prieš daugiau kaip 20 metų, eidamas pro šalį su žiūronais, juostiniu fotoaparatu ir ornitologinių užrašų sąsiuviniu. Jame gyveno žalvarnių šeima, o jaunikliai jau buvo paūgėję ir ruošėsi palikti lizdą. Vėliau stebėjau juos sename nuostabiame pušyne, besimokančius medžioti vabzdžius ir atliekančius ore nepaprastus aukštojo pilotažo skrydžius (dėl tų nepaprastų skrydžių anglų kalba žalvarnis todėl ir vadinamas "Roller").
Į jūsų rankas atiduodu naują muzikos rinkinį vardu "Nebylusis žinojimas".
Jis buvo įkvėptas labai ypatingos, gražios ir amžinai vis dar tik pradėtos pažinti Lietuvos gamtos, kuri bent jau man yra transcendentiška, daugiasluoksnė, ne vien plika akimi žiūrima ir matoma, ir kartais matematiškai fraktališka.
Vidurvasario žvejybos upeliuose ir mažose upėse dėl gausybės uodų ir nepraeinamų dilgėlynų dažnai būna sudėtingos, bet kartu grūdinančios ir įsimintinos.
Tai du trumpi pasakojimai apie dvi keliones, kurios įvyko visai neseniai. Jos buvo dedikuotos muselinei žvejybai, o tiksliau euronimfinei muselinei, kurią kartais vežuosi prie upių su tikslu mokytis, išbandyti idėjas, pagauti didesniame gylyje besimaitinančias srovines žuvis. Mane labai domina euronimfinimas, nes šis žvejybos būdas buvo išrastas Europoje, todėl yra artimas ideologiškai. Visais kitais atvejais su manimi keliauja mažytės ir lengvos tenkara meškerės iš Japonijos, kurios, kaip bebūtų keista, labai daug kuo primena euronimfą.
Šaltas vasario vidurio upės vanduo su didele jėga veržėsi į priekį. Labai atsargiai bridau juo, savo kūną bent iš dalies apsaugodamas specialia apranga. Aš ieškojau ne tiek kiršlio, kiek už jo besislepiančios ir jo vardu besivadinančios upės dvasios.
Tai buvo kiršlių upė. Srovė taip garsiai veržėsi per akmenuotą dugną, kad nuo jos šniokštimo negirdėjau net miške jau pradėjusių pavasarį skelbti didžiųjų ir mėlynųjų zylių balsų.
Daugiau straipsnių
Kas tai?
Virsmai yra kūrybinė studija, jau daugiau kaip dešimt metų kurianti muziką, rašanti pasakojimus ir filmuojanti keliones po Lietuvos gamtą. Tai vieta, kurioje šiuo metu įgyvendinamos ir naujos idėjos, tokios kaip nuotolinės ekologijos-technologijų mokyklos kūrimas ir dar keletas įdomių projektų. Skaitykite, žiūrėkite, sekite naujienas, keliaukime kartu.
-- Martynas
