Paskutinius 2 dešimtmečius tobulėjantys kompiuteriai ir mobilieji telefonai turėjo mums suteikti daugiau kūrybinės ir judėjimo laisvės, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė programinės įrangos progresas ir gudriai sukurti socialiniai tinklai bei kompiuteriniai žaidimai.
Kaip IT specialistą mane žavi ir socialinių tinklų, ir kompiuterinių žaidimų, ir kitų skaitmeninių pramogų technologijos, bet visai nežavi jų sukeliamas poveikis jaunų žmonių ir bendrai visuomenės sveikatai bei produktyvumui, kai vartojama per daug.
Tie skaitmeniniai pasauliai tikrai labai įdomūs ir įtraukiantys, bet jie buvo sukurti tokiais būti. Jie buvo optimizuoti išlaisvinti daug dopamino kiekvieno vartotojo smegenyse ir tokiu būdu grąžinti juos prie pakartotinio skaitmeninių produktų vartojimo vėl ir vėl.
Pasiimu nedidelį krepšį su užrašų sąsiuviniu ir žiūronais, šilčiau apsirengiu ir einu pasižvalgyti bei pasiklausyti žiemos garsų.
Žiemą tylu, todėl iš pradžių girdisi tik mano paties žingsniai sniege, paliekantys negilius pėdsakus. Tačiau netrukus prieinu ir ne savo pėdsakus. Vieni pėdsakai šernų, kiti stirnų. Atsargiai lendu susipynusiais pakrantės krūmynais ir nustembu aptikęs neseniai įspaustus didelius pėdsakus. Elnio lankytasi, greičiausiai tylią ir saugią naktį.
Tačiau už keliasdešimt metrų ant apsnigto upelio ledo kažką pastebiu. Pritraukiu ir išryškinu vaizdą žiūronais. Dabar jau aiškiai matau visai šviežiai nugraužtas į upelį pasvirusių krūmų šakas. Ant ledo pilna kamieno ir žievės skiedrų.
Vidurvasario žvejybos upeliuose ir mažose upėse dėl gausybės uodų ir nepraeinamų dilgėlynų dažnai būna sudėtingos, bet kartu grūdinančios ir įsimintinos.
Tai du trumpi pasakojimai apie dvi keliones, kurios įvyko visai neseniai. Jos buvo dedikuotos muselinei žvejybai, o tiksliau euronimfinei muselinei, kurią kartais vežuosi prie upių su tikslu mokytis, išbandyti idėjas, pagauti didesniame gylyje besimaitinančias srovines žuvis. Mane labai domina euronimfinimas, nes šis žvejybos būdas buvo išrastas Europoje, todėl yra artimas ideologiškai. Visais kitais atvejais su manimi keliauja mažytės ir lengvos tenkara meškerės iš Japonijos, kurios, kaip bebūtų keista, labai daug kuo primena euronimfą.
Į jūsų rankas atiduodu naują muzikos rinkinį vardu "Nebylusis žinojimas".
Jis buvo įkvėptas labai ypatingos, gražios ir amžinai vis dar tik pradėtos pažinti Lietuvos gamtos, kuri bent jau man yra transcendentiška, daugiasluoksnė, ne vien plika akimi žiūrima ir matoma, ir kartais matematiškai fraktališka.
Kaitri vasaros saulė pakilo anksti ir prasiskverbė pro šviesių Dzūkijos pušynų medžių lajas žemyn iki pat samanų. Samanos braška ir skamba po kojomis, žengiančiomis upės link.
Čia pasitinka eglės, lazdynai ir paparčių kilimai. Galima užuosti vandenį jo dar nematant. Stebuklingas dalykas sausų pušynų glūdumoje rasti tekančią upę. Mažą, seklią, paslaptingą. Mažai kieno atrastą, dar mažiau kieno pažintą.
Kartą stovėjau ant seno sutrūnijusio tiltelio, kuris jungė du mažo upelio krantus. Rankose laikiau meškerę iš bambuko, kurią buvau pasigaminęs pagal senų kaimo žvejų meškerių pavyzdį, nors jau buvo naujieji laikai ir namuose turėjau modernius žvejybos įrankius.
Tačiau ši medinė, savo rankomis kruopščiai pagaminta meškerė buvo ryšio su upe ženklas: pats pasigamindamas įrankį aš išreiškiau upei ketinimą susijungti su jos dvasia ir pagauti žuvis, kurias ji man galbūt dovanos.
Kas tai?
Virsmai yra kūrybinė studija, jau daugiau kaip dešimt metų kurianti muziką, rašanti pasakojimus ir filmuojanti keliones po Lietuvos gamtą. Tai vieta, kurioje šiuo metu įgyvendinamos ir naujos idėjos, tokios kaip nuotolinės ekologijos-technologijų mokyklos kūrimas ir dar keletas įdomių projektų. Skaitykite, žiūrėkite, sekite naujienas, keliaukime kartu.
-- Martynas
