Virsmai
Pradžia Procesai Archyvas Darbai Dabar Apie

Virsmai

Nuo pasakojimų tekstais iki video epizodų. Nuo generatyvinio meno iki įrankių kodu. Kompiuteriai, programavimas ir komunikacija. Muzika, grafika ir meno instaliacijos. Žygiai, fotografija ir nuotykiai gamtoje ištisus metus. Tai daugybė klaidų ir keletas sėkmės momentų. Tai kūrybinės inžinerijos studija Virsmai.

Daugiau...

Daugiau miško

Martynas Jocius / Procesai / 2026

Miškas nuramina. Miškas pradžiugina. Miškas sustiprina. Miškas gydo.

Trečdalis Lietuvos yra miškas.

Galbūt skamba daug, bet kai važiuoji tarp plikų laukų ir matai, kokie plotai palikti be pavėsio, imi susimąstyti. Ar visa tai tik todėl, kad kažkada buvome paversti žemės ūkio valstybe?

Bet ar ši kategorija ir tvarka vis dar prasminga?

Vis dėlto tikrų sengirių, kur medžiai, vanduo, grybai, vabzdžiai ir paukščiai jau seniai gyvena savo tvarka, Lietuvoje likę labai mažai. Maždaug du procentai.

Vaikui miškas nėra tik procentas ar žalias plotelis žemėlapyje. Tai vieta už paskutinių miestelio namų, kur galima pasiklysti tarp medžių, rasti keistą augalą, pamatyti paukštį ir tyliai laukti, kol kažkas sujudės krūmuose. Suaugusiam žmogui to reikia ne mažiau. Tik jis dažniau ateina jau pavargęs nuo darbų ir tvarkaraščių, todėl iš pradžių nebežino, ką ten veikti be tikslo.

Gyvas miškas nėra švarus parkas. Jame lieka virtuoliai, krūmai, vanduo, tamsa, vabzdžiai, senos šakos ir nepatogūs takai. Tai erzina tvarkos programą, bet be tos netvarkos negrįžta paslaptingi paukščiai. Be paukščių ir žvėrių miškas tampa medienos sandėliu, ne pasauliu.

Todėl miško atkūrimas yra ir kultūros darbas. Vaikas, kuris šimtą kartų pereina tą patį laukinį taką, pradeda jausti metų laikus: kur peri paukščiai, kada išlenda grybai, kaip kvepia laukiniai augalai, kurį rytą miškas staiga nutyla. Jis mokosi ne gamtos teorijos, o dėmesio. Toks žmogus vėliau sunkiau tiki reklama, kad visa gyvybė telpa į sklypo kainą. Tokiam žmogui vėliau nuoširdžiai rūpi apsaugoti.

Daugiau miško nereiškia vien sodinti egles ir pušis eilėmis. Kartais geriau pradėti nuo vietų, kur žemė jau pati laukia tankmės. Palikti nešienautą juostą. Neskusti visko iki žemės aplink mokyklą, sodybą ar kelią. Leisti žemei pačiai prisiminti, ką ji moka.

Iš pradžių tai atrodo kaip netvarka.

Paskui ten atsiranda vabzdžių, paukščių, šešėlio, drėgmės. Atsiranda pasaulis. Kartais pokytis prasideda labai paprastai: kažkas nusprendžia šiemet nebepjauti vieno pakraščio, o kitais metais ateina pažiūrėti, kas iš to išėjo.

Ir vaikas tai pamato.

Gal daugiau miško prasideda taip: nuo mažo leidimo žemei nebebūti vien naudinga.

© 2026 Martynas Jocius