Šie 10 žmogaus pojūčių vystosi geriau laiką leidžiant gamtoje

Paskutinius 2 dešimtmečius tobulėjantys kompiuteriai ir mobilieji telefonai turėjo mums suteikti daugiau kūrybinės ir judėjimo laisvės, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė programinės įrangos progresas ir gudriai sukurti socialiniai tinklai bei kompiuteriniai žaidimai.

Kaip IT specialistą mane žavi ir socialinių tinklų, ir kompiuterinių žaidimų, ir kitų skaitmeninių pramogų technologijos, bet visai nežavi jų sukeliamas poveikis jaunų žmonių ir bendrai visuomenės sveikatai bei produktyvumui, kai vartojama per daug.

Tie skaitmeniniai pasauliai tikrai labai įdomūs ir įtraukiantys, bet jie buvo sukurti tokiais būti. Jie buvo optimizuoti išlaisvinti daug dopamino kiekvieno vartotojo smegenyse ir tokiu būdu grąžinti juos prie pakartotinio skaitmeninių produktų vartojimo vėl ir vėl.

Tačiau dauguma žmonių gali sąmoningai sumažinti kenksmingų veiklų bei padidinti naudingų užsiėmimų kiekį, jeigu to nori. Tereikia apie tai daugiau kalbėtis, į dėmesio lauką sugrąžinti pliusus ir minusus, kelti klausimus ir ieškoti faktų, ir leisti atsirasti natūraliam norui gyventi fiziškai aktyviau.

Todėl noriu trumpai papasakoti apie vieną kiekvienam žmogui svarbų dalyką: pojūčius, kurių dėka sąmoningai ir pasąmoningai suvokiame aplinką, esame gyvi ir galime patirti gyvenimą. Tiesa tokia, kad visi mūsų pojūčiai išsivystė per šimtus tūkstančių metų, kuriuos žmonija praleido ne sandariose patalpose, sėdėdami ant kėdžių ar sofų, o po atviru dangumi, plačiuose toliuose, besikeičiančiuose potyriuose, nuolatiniame judėjime.

Žmonės turi mažiausiai 10 žinomų natūralių pojūčių, nuo kurių priklauso ne tik išgyvenimas, bet ir gyvenimo kokybė kiekvieną dieną. Nuo mums visiems žinomų pojūčių, tokių kaip rega ir klausa, iki mažiau akivaizdžių, bet kiekvieno turimų. Trumpai aptarsime juos visus, nes dažnai verta prisiminti tai, kas jau žinoma, ir įvertinti tai iš naujo, iš dabarties taško.

1. Rega. Tai bene pats svarbiausias žmogaus pojūtis, bet kurio savarankiškai negalėtume išgyventi. Jis labai sudėtingas ir moksliškai ne iki galo ištirtas. Rega nėra vien šviesos patekimas į tinklainę ir regos nervą, tai visuma pirminio signalo apdorimo, atvertimo (juk dėl akies optinių savybių vaizdas patenka į tinklainę apverstas) ir vaizdo sukūrimo smegenyse. Juk už kūno ribų lygiai tokio pasaulio nėra, kokį matome, suvokiamas pasaulis yra turimų pojūčių pasaulis, tam tikra interpretacija. Ir ši interpretacija nuo kūdikystės ir brandos metų keičiasi, todėl keičiasi ir aplink matomas pasaulis. Bet kaip vystysis pasaulio vaizdas, jeigu trečdalį jaunystės žmogus praleis dvimatėje socialinių tinklų erdvėje? Aš nežinau, bet man atrodo, kad reikia balanso: kuo daugiau interneto, tuo daugiau ir gamtos. Nes gamtos erdviškumas, kitimas, šviesų ir atspalvių gyvybė padeda vaikui užaugti į žmogų.

2. Klausa. Gamtos garsų įvairovė nepaprastai turtinga ir tuo pačiu švelni klausos sistemai. Ciksintys paukščiai, medžių lajų šlamėjmas vėjyje, šaltinio tėkmės garsas, kamanės dūzgimas, už keliolikos metrų sutraškėjusi šaka, nuo vandens paviršiaus vabzdį pagriebusi žuvis, laužo garsai, ir taip be pabaigos... Uždarų patalpų garsai, tokie kaip virtuvinis garų surinktuvas, robotas siurblys, oro kondicionierius, televizorius, už lango girdimi pravažiuojantys automobiliai ar kitų žmonių pokalbiai dažnai priskiriami aplinkos triukšmo katergorijai, nes mes natūraliai bandome juos ignoruoti kaip nereikalingus. Tačiau išmokę garsus ignoruoti mes prarandame garsų suvokimo jautrumą. Laimė, turime muziką, tačiau į gamtą patekęs miesto žmogus tiesiog nieko nebegirdi, nes jo protas nėra treniruotas girdėti subtilius natūralios aplinkos garsus, taigi, klausa nėra jautri ir pilnai išsivysčiusi.

3. Uoslė. Kvapų įvairovės skirtumas gamtoje ir patalpose tiesiog akivaizdus. Gamta pilna įdomių ir dažniausiai malonių kvapų, kurie suteikia labai daug informacijos apie tai, kas yra šalia, netoliesi arba gana toli. Medžiai ir augalai kvepia skirtingai. Dirvožemiai turi savo unikalų ir turtingą kvapą. Skirtingi vandens telkiniai skirtingose vietose pasižymi savo kvapų gama. Užsimerkę ir susitelkę į kvapus natūralioje aplinkoje galime ilgai uosti orą ir pasakoti apie aplinkos biologinę ir geologinę įvairovę. Mieste uoslė vystosi kitaip dėl oro užterštumo ir augalijos trūkumo.

4. Skonis. Šiuolaikinis žmogus turi galimybę patirti viso pasaulio skonius, tačiau skonio receptorių nebenaudoja aplinkos pažinimo procese, nes tik gamtoje tai turi prasmę. Gamtoje gerai išlavinti skonio receptoriai senais laikais padėdavo atskirti valgomą augalą nuo nuodingo, valgomą grybą nuo nevalgomo, geriamą vandenį nuo netinkamo gerti. Bet šiais laikais civilizacijos telkimosi taškuose negalime skųstis skonio receptorių nebranda. Greičiausiai viskas su jais pas mus neblogai. Vis dėlto dėl gryno oro ir geresnės kraujotakos gamtoje skonio pojūtis gali būti aiškesnis, o maistas skanesnis.

5. Lytėjimas. Šis žmogaus pojūtis gamtoje vystosi kitaip, nes liečiamų paviršių įvairovė nepalyginamai didesnė. Medžio žievė, ant jos augančios kerpės, slidus grybas ar žuvis, dirvožemio rupumas, kibios vabalo kojos su kabliukais, skruzdės ropinėjimas, akmens tekstūra, lygūs ir dygliuoti augalų stiebai, kasdien vis kitaip... Natūralioje aplinkoje lytėjimas vystosi dideliu greičiu ir praturtina žmogaus kelionę.

6. Propriorecepcija. Tai kūno pozicijos erdvėje pojūtis. Jis nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui ir geriausiai vystosi einant sudėtingais keliukais, kopiant į šlaitus, balansuojant ant nuvirtusio medžio ir pan. Šis pojūtis leidžia orientuotis tamsoje ir gali būti patiriamas tuoj pat užsimerkus ir priliečiant nosį pirštu. Kad tai įvyktų, protas turi turėti aplinkos ir kūno erdvėje suvokimą nedalyvaujant regai. Tai nuostabus dalykas!

7. Vestibuliarinis pojūtis. Šis pojūtis leidžia jausti kūno balansą, kilimo ir sukimosi judesį. Net užsimerkus. Jis gyvybiškai svarbus einant užledėjusiais keliukais, važiuojant dviračiu, lipant kopėčiomis, bėgant. Šis gebėjimas tobulai vystosi tyrinėjant, žaidžiant ar sportuojant gamtoje.

8. Skausmas. Apsauginis pojūtis, valdantis kūno reakciją į pavojų ar traumą. Žaisdami gamtoje vaikai ar žygiuodami suaugusieji su fiziniu skausmu susiduria dažniau, nes nuslydimai, susitrenkimai, įsidūrimai ar įsibrėžimai yra dalis aplinkos tyrinėjimo proceso. Tačiau šios patirtys padeda geriau suprasti trapų žmogaus kūną nuolat lydinčius pavojus ne tik gamtoje, bet ir mieste ar namuose, ir sąmoningai saugotis sužeidimų ir traumų, būti atidesniems.

9. Temperatūra. Tiek sąmoningas, tiek pasąmoningas, šis pojūtis padeda kūnui reguliuoti savo procesus bei reaguoti į aplinką ir apsisaugoti nuo peršalimų, nušalimų, perkaitimų ir nudegimų. Tai gyvybiškai svarbus pojūtis.

10. Laikas. Laiką mums įprasta suvokti kaip skaitmeninio laikrodžio rodomą informaciją, atitinkančią planetos poziciją orbitoje, tačiau žmogus turi mažiausiai 2 vidinius laikrodžius: biologinį kūno ir patyriminį sąmonės. Sąmonės laikrodis retai atitinka kosminį laiką (prisiminkime meditacijas, kurių metu pusvalandis jaučiasi kaip kelios minutės), tačiau yra nepaprastai svarbus. Jis padeda orientuotis, koordinuoti kūno judesius erdvėje, planuoti ir suvaldyti veiksmų eiliškumą.

Ar pojūčių yra ir daugiau? Taip, jų yra ir daugiau, pavyzdžiui, interorecepciniai (organiniai) pojūčiai, arba dar subtilesni, tokie kaip žmogaus galimybė jausti iš už nugaros į jį žiūrintį kitą žmogų arba gyvūną. Kokie receptoriai dalyvauja tokiame jutime? Nežinau, tačiau tai galėsime patyrinėti ateityje, juk visa tai apie ekologiją ir gamtos technologijas.

O gal dabar yra proga bent pusvalandį pasivaikščioti gryname ore? Jeigu taip, nuostabu.