Bambukinė meškerė

Kartą stovėjau ant seno sutrūnijusio tiltelio, kuris jungė du mažo upelio krantus. Rankose laikiau meškerę iš bambuko, kurią buvau pasigaminęs pagal senų kaimo žvejų meškerių pavyzdį, nors jau buvo naujieji laikai ir namuose turėjau modernius žvejybos įrankius.

Tačiau ši medinė, savo rankomis kruopščiai pagaminta meškerė buvo ryšio su upe ženklas: pats pasigamindamas įrankį aš išreiškiau upei ketinimą susijungti su jos dvasia ir pagauti žuvis, kurias ji man galbūt dovanos.

Ir upė, pas kurią ateidavau vedamas trylikamečio berniuko širdies, būdavo dosni. Ne tik žuvimis, bet ir žodžiais nenusakoma gyvo gyvenimo paslaptimi.

Aš sekiau srovės nešamą taip pat mano rankų darbo nedidelę kamštinę plūdę, ir tada išgirdau aukštyn upe greitai artėjantį dvigubą, ištisinį, aštriai švilpiantį garsą. Tarsi su pertrūkiais viena tonacija pakaitomis švilptų dvi mažytės nesuderintos fleitos. Sutelkiau dėmesį į garsą ir tada įvyko tai, ko visai nelaukiau.

Už nulinkusių virš srovės šakų pasirodė du maži paukščiai, labiau primenantys du didelius laumžirgius, negu įprastus paukščius. Jie greitai mosavo sparnais ir skriejo į mane dideliu greičiu.

Visas sustingau. Su tokiu reginiu ir pojūčiu niekada anksčiau nebuvau susidūręs. Du žali, mėlyni ir smaragdiniai paukščiai, lietuviškai vadinami tulžiais, nutūpė ant šio seno ir sutrūnijusio tiltelio, ant kurio aš stovėjau, mažiau negu už 2 metrų nuo manęs. Visai čia pat.

Mūsų žvilgsniai susitiko. Tulžiai stebėjo mane, o aš juos. Iki mažiausių detalių mačiau juodas akis, milžiniškus snapus, trumpas uodegas ir šimtus ryškiausių spalvų plunksnų. Jie tupėjo šalia keliolika sekundžių ir nuskrido tolyn prieš srovę.

Niekada vėliau nebuvau susitikęs tulžių nei iš taip arti, nei jų poros, nei turėjau galimybę stebėti taip ilgai, nors daugelį vėlesnių savo gyvenimo metų paskyriau gamtos tyrinėjimui ir paukščių pažinimui.

Ir mano gyvenimas jau niekada nebebuvo toks, kaip anksčiau.