Pempės paslaptis

Šis pempės skrydžio momentas kviečia pasidalinti viena asmenine istorija, kuriai atėjo laikas būti papasakotai. Ši istorija apie pempės paslaptį.

Prieš 23 metus, 2000 metų balandžio paskutinėmis dienomis tėvai vežė mane automobiliu į VU Santaros klinikas. Man buvo 15 metų ir visos mano mintys sukosi tik apie paukščius, miško paslaptis ir mano būsimą ateitį Lietuvos bei pasaulio gamtoje, ją tyrinėjant kaip tikram ornitologui.

Aš aiškiai žinojau, kad noriu būti biologu, tačiau mano gyvenimo viziją temdė nauja realybė. Tėvai sulaukė skambučio, kuriuo buvo pranešta apie atsiradusį donorą. Viskas turėjo įvykti labai greitai, per kelias dienas.

Taigi, tą dieną į Vilnių aš važiavau dėl suplanuotos širdies operacijos. Mat nuo gimimo turėjau širdies vožtuvo defektą, o užlipęs laiptais į trečią aukštą dažniausiai pritrūkdavau oro ir akyse pasidarydavo juoda. Vis dėlto į miškus aš vis tiek eidavau kaip galėdamas dažniau, ir rasdavau juose kitą, gyvą, magišką, savo pasaulį.

Tačiau kelionės į Vilnių metu tądien jaučiau ramybę, nerimą, viltį ir tuštumą vienu metu. Kažkodėl pats sau tyliai galvojau, kad greičiausiai chirurginės operacijos neišgyvensiu ir bandžiau su tuo susitaikyti. Kelionės metu gėriau akimis matomus gamtos vaizdus kaip paskutinius vandens lašus dykumoje. Su mintimi, kad daugiau jų neteks matyti.

Ir tada virš kelio pralėkė man dar niekada nematytas paukštis.

Tuo metu iš balso galėjau nesunkiai atskirti turbūt daugumą parkų ir miškų paukščių, atmintinai iš knygų buvau išmokęs kiekvienos rūšies išvaizdos detales. Tačiau man, tuo metu dar moksleiviui, niekada neteko stebėti pievų ir pelkių paukščių. Ir nors teoriškai aš žinojau, kaip atrodo tupinti pempė, tas vos sekundę matytas baltas paukštis juodais sparnais manyje liko neįvardintas.

Ir jis man tapo tikra mįsle.

Deja, protą tada jau temdė kitos mintys, o aš nebeturėjau knygų, kuriose galėčiau ieškoti matyto paukščio ir nustatyti rūšį. Tačiau slapta prižadėjau sau, kad jeigu išgyvensiu, pasveikęs keliausiu ieškoti ir atrasti tos baltai juodos paslapties.

Ateinanti savaitė buvo tikras išbandymas, kurio greičiausiai niekada nepamiršiu. Jis pakeitė mano gyvenimą ir blogąja, ir gerąja prasme. Vis dar prisimenu pirmąją parą reanimacijoje, kai pabudau ir stebėjau aplinką, tačiau nežinojau savo vardo, amžiaus, kas esu, ir man tai visai nerūpėjo. Tai buvo keista, pusiau sąmoninga, užmaršties būsena.

Vėliau kelias savaites sėkmingai gijau ligoninės lovoje ir tėvai bei ligoninės personalas atidavė tiek rūpesčio ir meilės, kiek negalėjau tikėtis. Bet užmerkęs akis matydavau tik viena – žalius Lietuvos miškus ir per juos tekančius skaidrius upelius. Kaskart vos užmerkęs akis išvysdavau ir pajusdavau tas paslaptingas, gyvas, sąmoningas girias, ir jos kvietė mane sugrįžti. Ir aš tiesiau rankas jų link.

Bėgant laikui po truputį viskas rimo, gijo, grįžo į senas vėžes. Ir kartu nebegrįžo, kaip nebegrįžo don Chenaras po kovos su neorganine būtybe Carlos Castaneda knygoje "Kelionė į Ikstleną". Aš buvau kitas žmogus, kitaip veikė mano protas, rūpėjo kiti dalykai.

Savo kūne turėjau kito žmogaus kūno dalelę ir jaučiausi jam dėkingas už šansą. Tuomet dar nežinojau, kad nuo tos dienos mirtis bus mano kasdienė gyvenimo patarėja, o visus sprendimus priimsiu remdamasis ne protu, o širdimi. Tas įvykis užvertė seną knygą, bet atvertė naują. Ir tada prasidėjo mano kompiuterių era.

Bet miškai visada išliko šventi, gydantys, kviečiantys. Kitaip ir negalėjo būti. Ir kasmet aš į juos vis giliau neriu kaip technošamanas, kuris nebegali sugrįžti, bet yra dėkingas ir žino kai ką, ko negali niekam paaiškinti. Todėl kalba simboliais, ritmais, istorijomis. Bet dažniausiai tyliai stebi.

Nes paukščiai nėra tik paukščiai.